Įvadas į maitinimo kabelius

Maitinimo kabeliai buvo naudojami daugiau nei šimtmetį. 1879 metais amerikiečių išradėjas TA Edisonas sukūrė kabelį, varinį strypą apvyniojęs džiutu, įkišęs į geležinį vamzdį ir užpildęs erdvę asfalto mišiniu; jis įrengė šį kabelį Niujorke, tapdamas novatorišku požeminiu elektros perdavimo būdu. Kitais metais britų išradėjas Callender sukūrė asfaltu{5}}impregnuotus popieriumi-izoliuotus maitinimo laidus. 1889 m. SZ Ferranti (JK) tarp Londono ir Deptfordo įrengė 10 kV alyva{12}}impregnuotą popierių{13}}izoliuotą kabelį. Iki 1908 m. Didžiojoje Britanijoje buvo sukurtas 20 kV kabelių tinklas, o elektros kabelių taikymas tapo vis plačiau paplitęs. 1911 m. Vokietija įrengė 60 kV aukštos{20}įtampos kabelį, o tai žymi aukštos{21}}tampos kabelių kūrimo pradžią. 1913 m. M. Höchstädteris (Vokietija) sukūrė individualiai ekranuotą kabelį; ši naujovė pagerino vidinio elektrinio lauko pasiskirstymą ir pašalino tangentinį izoliacijos paviršiaus įtempimą, o tai yra maitinimo kabelių raidos etapas. 1952 m. Švedija įrengė 380 kV ypač-aukštos-tampos kabelį elektrinėje šiaurėje, suprasdama praktinį tokių kabelių pritaikymą. Iki devintojo dešimtmečio buvo pagaminti itin-aukštos-įtampos 1 100 kV ir 1 200 kV įtampos maitinimo kabeliai.